Emocijos ir spalvos: kas arčiausiai depresijos ribos?

Raudona – emocijos per veiksmą. Raudonieji retai išgyvena emocijas tyliai – jie veikia. Vietoje liūdesio jie ima kontroliuoti, organizuoti ar konkuruoti. Jie linkę neigti silpnumą, bet jei patenka į rutiną ar nuobodulį, tai jiems gali būti stiprus emocinis smūgis. Raudonieji labai retai depresuoja tradicine prasme, tačiau ignoruojami jausmai gali sukelti emocinius protrūkius.

Raudoniesiems būdingas gyvenimo džiaugsmo praradimas per nuobodulį, per didelį energijos naudojimą be tikslo, frustraciją dėl neefektyvumo. Polinkis į depresiją labai retas.

Patarimas – veiksmas ištrauks iš duobės.

Vyšninė – tylus stiprumas, kuris pavargsta ne iš karto. Vyšninės spalvos žmogus ilgai atrodo stiprus, ramus ir valdantis savo emocijas. Jis retai parodo, kaip jaučiasi iš tikrųjų, nes yra įpratęs laikyti emocijas savyje, būti atsakingas, racionalus ir „susitvarkyti“. Tačiau viduje jis viską išgyvena labai giliai. Kai ilgą laiką tenka būti stipriam, kovoti už savo vertybes ar nuolat nusivilti žmonėmis, vyšninis žmogus ima tyliai tolti nuo pasaulio. Jis nepalūžta staiga – pirmiausia tampa šaltesnis, uždaresnis, kritiškesnis, praranda tikėjimą, kad kažkas gali pasikeisti.

Būdinga problema – emocijų slopinimas, nuolatinė vidinė įtampa, jausmas, kad viską reikia pakelti vienam. Polinkis į depresiją vidutinis, ypač tada, kai žmogus ilgai gyvena be artimo ryšio, supratimo ir galimybės būti silpnu.

Patarimas – leisti sau ne tik stipriai laikytis, bet ir leisti sau jausti.

Geltona – optimizmas su trapiu balansu. Geltonieji spinduliuoja džiaugsmu, tačiau stipriai reaguoja į atstūmimą ir kritiką. Kai praranda kontaktą su žmonėmis ar tampa nematomi, jų emocijos gali smarkiai kristi. Stresinėje situacijoje praranda pozityvumą, tampa bambekliais ar net verksniais. Nepaisant to, natūralus optimizmas dažniausiai juos grąžina į pusiausvyrą.

Būdinga problema – nusivylimas aplinka, jei dingsta artimųjų dėmesys, sumažėja kontaktų su draugais. Polinkis į depresiją – vidutinis, labai priklauso nuo artimųjų palaikymo.

Patarimas – saulės šviesa, bendravimas su draugais ir humoras.

Oranžinė – energija, kuri gali užgesti. Oranžiniai natūraliai gyvybingi ir ekspresyvūs, tačiau jei negauna adrenalino ar naujų įspūdžių, gali tapti irzlūs, net prislėgti. Jie vengia atvirai kalbėti apie jausmus ir linkę užgožti emocijas veiksmais. Pasikartojanti kritika ar nuobodžios užduotys darbe – didžiausi jų emociniai priešai. Būdinga problema – nuobodulys, energijos stagnacija, perdegimas nuo rutinos ar per didelio krūvio. Polinkis į depresiją žemas, bet galimas per nejudrų ar monotonišką nuobodų gyvenimą.

Patarimas – veiksmas, laisvė ir netikėtumai.

Žalia – empatija, kuri gali išsekti.
Žalieji labiausiai rūpinasi kitais, dažnai aukodami save. Jie ramūs, vengia konfliktų ir dažnai kaupia emocijas viduje. Per daug atsakomybės ar kitiems skirtas dėmesys gali juos išsekinti. Stresinėje situacijoje tampa pikti, kritikuojantys, pasineria į savigraužą. Jie linkę pamiršti save, todėl neišreiškus emocijų laiku, gresia emocinis išsekimas. Būdinga problema – išsekimas per rūpinimąsi kitais, savo poreikių nepastebėjimas, emocinis nuovargis. Polinkis į depresiją galimas per ilgą emocinį ar fizinį išnaudojimą.

Patarimas – palaikymas ir tylus priėmimas.

Samaninė – gerumas, kuris per ilgai pamiršta save. Samaninės spalvos žmogus dažniausiai atrodo ramus, šiltas, geras ir labai kantrus. Jis retai konfliktuoja, daug rūpinasi kitais, stengiasi suprasti, palaikyti, nuraminti. Tačiau būtent todėl dažnai per ilgai nekreipia dėmesio į savo nuovargį, liūdesį ar vidinį skausmą. Samaninis žmogus nėra linkęs garsiai skųstis. Jis tiesiog vis labiau pavargsta, užsisklendžia, pradeda vis rečiau džiaugtis tuo, kas anksčiau buvo svarbu.

Jis gali atrodyti tiesiog pavargęs ar tylus, nors iš tikrųjų jau ilgą laiką jaučiasi vienišas, nereikalingas ar emociškai išsekęs. Samaninis žmogus dažnai įstringa tarp noro būti geram visiems ir slapto ilgesio, kad kažkas pagaliau pasirūpintų juo.

Būdinga problema – emocinis ir fizinis pervargimas, per didelis prisitaikymas prie kitų, savęs pametimas. Polinkis į depresiją gana didelis, jei ilgai nėra poilsio, švelnumo ir tikro artumo.

Patarimas – sustoti ir pirmą kartą pasirūpinti savimi taip, kaip rūpinatės kitais.

Mėlyna – gilus vidinis pasaulis ir emocinis atsakingumas.
Mėlynieji labai jautriai reaguoja į aplinką, tačiau savo emocijų nedemonstruoja. Jie linkę viską išgyventi viduje – apmąstyti, analizuoti, suprasti. Esant stresui ar nusivylimui, jie tampa pesimistiški, užsidaro savyje, linkę visus kaltinti dėl klaidų ir gali nugrimzti į depresiją. Vis dėlto, iš prigimties yra pozityvūs ir geba sugrąžinti pusiausvyrą, jei turi artimųjų ar specialistų palaikymą. Būdinga problema – nugrimzdimas į pesimizmą, užsidarymas, emocijų slopinimas, noras viską atlikti tobulai.
Polinkis į depresiją galimas, ypač jei nėra emocinės paramos ar perdegama dėl perfekcionizmo.

Patarimas – tiksliai sudėlioti ateities planai ir logika padeda susigrąžinti balansą.

Žydra – tylus liūdesys, kurio niekas nepastebi. Žydros spalvos žmogus labai daug jaučia, bet labai mažai parodo. Jis tylus, jautrus, pastabus, dažnai viską analizuoja ir giliai išgyvena. Jis retai prašo pagalbos, nes nenori būti našta ar atrodyti silpnas. Dėl to jo liūdesys dažnai lieka nepastebėtas net artimiausiems žmonėms. Žydrasis žmogus linkęs kaupti nuoskaudas, nusivylimą, vienatvę savyje ir ilgai apsimesti, kad viskas gerai.

Kai jam per sunku, jis nepyksta ir nekovoja. Jis tiesiog atsitraukia. Nustoja kalbėti, rečiau bendrauja, daugiau būna vienas, panyra į mintis. Jam labai sunku patikėti, kad kažkas iš tikrųjų gali jį suprasti ar priimti tokį, koks jis yra.

Būdinga problema – vienišumo jausmas, emocijų slopinimas, nuolatinis savęs kaltinimas ir jautrumas atstūmimui. Polinkis į depresiją didelis. Ypač jei žmogus ilgai jaučiasi nesuprastas, nematomas ar emociškai vienas.

Patarimas – nelikti vienam su savo mintimis.

Violetinė – kūrybingos sielos trapumas. Violetiniai yra jautrūs, dvasingi ir labai emocionalūs. Jie dažnai patiria sielos svyravimus, o jų vidinis pasaulis – gilus ir permainingas. Nuolatinis savianalizės, tobulumo siekimo ir nepritapimo jausmas sukuria pagrindą dažnesniam liūdnų emocijų pasireiškimui. Violetiniai dažnai gyvena savo fantazijose, o realybė neretai sukelia nusivylimą. Būdinga problema – prislėgtumas, vienatvės jausmas, savęs nuvertinimas, nenoras prisitaikyti prie esamų aplinkybių. Polinkis į depresiją yra didžiausias iš visų spalvų.

Patarimas – dvasingumas ir kūryba kaip emocinis vaistas.

Rožinė – stiprumas, po kuriuo slepiasi didelis jautrumas. Rožinės spalvos žmogus dažnai atrodo stiprus, reiklus, energingas, net griežtas. Jis daug iš savęs reikalauja, stengiasi viską kontroliuoti, būti geras, reikalingas, vertas meilės. Tačiau būtent dėl to jis dažnai gyvena nuolatinėje įtampoje. Rožinis žmogus labai bijo būti nepakankamas, todėl stengiasi dar daugiau, dar stipriau, dar geriau. Kai nepavyksta, jis ima kaltinti save, pykti, nusivilti ir pamažu praranda jėgas.

Iš šalies gali atrodyti, kad rožinis žmogus tiesiog tapo irzlus ar per daug reiklus, tačiau iš tikrųjų jis jaučiasi labai vienišas ir pavargęs. Jis retai leidžia sau būti silpnas, nes slapta bijo, kad tada taps niekam nereikalingas.

Būdinga problema – nuolatinis savęs spaudimas, perfekcionizmas, baimė būti nepakankamu, emocinis perdegimas. Polinkis į depresiją vidutinis ar net gana didelis, ypač jei žmogus ilgai gyvena tik dėl kitų lūkesčių.

Patarimas – nustoti įrodinėti savo vertę ir prisiminti, kad jos nereikia užsitarnauti.

Skirtingų spalvų asmenybės ne tik žiūri į pasaulį savaip – jos ir jaučia, išgyvena bei tvarkosi su emocijomis visiškai skirtingai. Mėlynieji ieško ramybės per tvarką, Violetiniai – per kūrybą ir vidinius apmąstymus, Geltonieji gyja per šviesą ir bendravimą, Raudonieji išsikrauna veikdami, Oranžiniai – per naujus potyrius ir judėjimą, o Žalieji – atranda pusiausvyrą gamtoje, tylumoje ir padėdami kitiems.

Tačiau emocinis jautrumas, polinkis į savigraužą, perfekcionizmą ar vidinių išgyvenimų slopinimą gali kai kurioms spalvoms tapti tyliu kelrodžiu link depresijos. Labiausiai pažeidžiami – Violetiniai, Mėlynieji ir Žalieji, kuriems būtina ne tik parama iš aplinkos, bet ir leidimas sau sustoti, išgirsti savo vidinį balsą ir atsigręžti į save.

Tik supratę, kas esame ir kas vyksta su mumis skirtingose situacijose, galime sąmoningai kurti emocinę higieną, atpažinti pavojingas ribas ir pasitelkti tai, kas kiekvienai spalvai padeda grįžti į save.

Nes rūpestis savimi – tai ne silpnumas, o drąsa gyventi ryškiai net ir pačiose tamsiausiose akimirkose.